Įvadas į vektorinį keitiklį

Vektoriaus keitiklio technologija yra pagrįsta DQ ašies teorija. Jo pagrindinė idėja yra išskaidyti variklio srovę į D ašies srovę ir Q ašies srovę, kur D ašies srovė yra sužadinimo srovė, o Q ašies srovė yra sukimo momento srovė. Tokiu būdu kintamosios srovės variklio sužadinimo srovę ir sukimo momento srovę galima valdyti atskirai, kad kintamosios srovės variklis turėtų panašias valdymo charakteristikas kaip nuolatinės srovės variklis. Tai ideali valdymo teorija, sukurta kintamosios srovės varikliams, kuri labai pagerina kintamosios srovės variklių valdymo charakteristikas. Tačiau ši valdymo teorija taikoma ne tik kintamos srovės asinchroniniams varikliams, bet ir plačiai naudojama nuolatinės srovės kintamo dažnio varikliuose (BLDC, tai yra nuolatinio magneto sinchroniniuose varikliuose).
Vektorius ir vektorius yra matematikos vektorinės (vektoriaus) analizės metodas arba samprata. Abu yra ta pati sąvoka, tačiau jie vadinami skirtingai. Paprastas apibrėžimas reiškia kiekį, turintį ir dydį, ir kryptį.
Vektorius yra mūsų (žemyninės dalies) terminas, o terminas vektorius paprastai vartojamas literatūroje Honkonge ir Taivane. Reikšmė yra maždaug tokia pati kaip „Bush“ ir „Bush“. Vektorinis valdymas daugiausia yra variklio modelio atsiejimo koncepcija.
Elektriniame lauke jis daugiausia naudojamas analizuoti kintamosios srovės elektros kiekį, pavyzdžiui, variklio analizę. Jo taikymas dažnio keitikliuose yra pagrįstas variklio analizės teorija, skirta dažnio keitimo kontrolei, kuri vadinama vektorinio valdymo dažnio keitikliu. Įgyvendinimo būdas nėra unikalus, tačiau matematinis modelis iš esmės yra tas pats.